Ten kur Varnių–Žarėnų kelią prabėga vingiuota Rašketa, prasideda begaliniai pušynai. Tarp pušynėlių ir ąžuolynų, išsimėtusios pavienės sodybos–tai Pareškečio kaimas. Šiame kaime, Varnių valsčiuje, ūkininkų šeimoje 1869 m. spalio 23 d.gimė Pranciškus Žadeikis. Šeimoje, be vyriausiojo Pranciškaus, augo dar trys broliai: Jonas, Povilas ir Apolinaras.

Pranciškus Žadeikis mokėsi Varniuose, Rucavoje, Palangos progimnazijoje, Mintaujos gimnazijoje, Kauno dvasinėje seminarijoje.

1893 m.lapkričio 28 d. įšventintas į kunigus. 21 -erius metus kunigavo Kamajuose (Rokiškio rajonas), vėliau Brazlone, Panevėžiuke (Kauno rajonas), dirbo Kauno kalėjimo kapelionu, šv. Kazimiero draugijos sekretoriumi, septynerius metus klebonavo Pašušvyje (Radviliškio rajonas).

1914 m., tuoj po Kalėdų, išsikėlė į Skuodą, kur pradėjo eiti Skuodo dekano ir bažnyčios klebono pareigas. Darbe pasižymėjo stropumu, jautrumu žmonėms, artimai bendravo su jaunimu, aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje, sutarė su vių tautybių žmonėmis, gyvenusiais Skuode, buvo Telšių vyskupijos garbės kanauninkas. 1915 m., vokiečiams okupavus Lietuvą, pasireiškė Pranciškaus Žadeikio kaip diplomato talentas. Jis daug kartų gelbėjo skuodiškius nuo vokiečių savivalės, gynė nuo neteisybės, padėjo, rūpinosi.

1927 m., už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir žmonėms, jam buvo suteiktas kanauninko vardas.

Aštuoniolika savo gyvenimo metų kanauninkas Pranciškus Žadeikis gyveno ir dirbo Skuode. Čia jis ir mirė 1933 m. gruodžio 6-ąją dieną. Palaidotas Narvydžių kapinėse.

Veikla

Svarbiausias kunigo Pranciškaus Žadeikio uždavinys, anot jo paties, buvo „apšviesti žmones tikėjimo tiesoje“. Stengėsi būti kiekvienoje gyvenimo srityje tikras patarėjas, todėl savo durų niekad neužrakindavo, ir į jį galėjai kreiptis bet kuriuo paros metu. Nuoširdžiai mylėjo tuos, kurie buvo darbštūs, ypač savo gimtosios žemės garbintojus. Tačiau griežtai elgėsi su tinginiais, girtuokliais ir apsileidėliais. Neretai juos drausdavo ir net nubausdavo.

Visur, kur teko gyventi, aktyviai dalyvavo valstiečių švietimo programoje, steigė savišvietos būrelius. Vokiečių okupacijos metais rinko karinį režimą demaskuojančią medžiagą.

Daug prisidėjo prie Homero „Iliados“vertimo( 1930 m.). Parašė religinio turinio knygas: „Šventųjų ir palaimintųjų vaikų ir jaunikaičių gyvenimai“ (1907 m.), „Trumpi nedėldienių evangelijų paaiškinimai visiems metams“ (1908 m.), „Jėzaus širdies mėnuo“( 1913–1914 m.),

„Gegužės mėnuo“(1914 m.).Taip pat išvertė K. Skirmuntaitės knygą „Mindaugas“ (1908m. ). Paskelbė Darbų I tome straipsnį „Kasinėjimai Apuolėje“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje „Nedėldienio skaitymai“, moksliniame žurnale „Draugija“. Didelis Pranciškaus Žadeikio vaidmuo buvo padedant generolui Nagiui Nagevičiui 1930–1932 m.  organizuoti Apuolės piliakalnio tyrinėjimus.

1996m. Skuodo parapijos bažnyčios archyve rastas P. Žadeikio rankraštis –„Skuodo metraštis“. Jame pateikiama informacija apie 1922 m. ir 1923 m. rinkimaus į Seimą, rinkimų rezultatai, partijų kova, bažnyčios vaidmuo agitaciniame darbe. Rankraštis rodo, kad kanauninkas buvo sumanęs tęsti savo užrašus apie Skuodą.

Kitas Pranciškaus Žadeikio rūpestis buvo jaunimo švietimas okupacijos metais, vokiečiams uždraudus visų organizacijų veiklą, jis pradėjo kurti slaptus jaunimo ratelius. 1916 m. slapti jaunimo rateliai buvo įkurti Būdvietėje, Šarkėje, Puodkaliuose. Kai kuriuos užsėmimus pats vedė, aiškino kaip vyksta karas, skaitydavo paskaitas apie tautiškumą, blaivybę, taupumą, darbas buvo pavojingas ir sunkus. Vėliau tų ratelių nariai įsiliejo į besiformuojantį Krikščionių demokratų partijos Skuodo skyrių.

Pranciškaus Žadeikio iniciatyva Skuode buvo įkurta senelių prieglauda. Senelių prieglaudai buvo duotas Šv. Vincento vardas, prieglaudą įkūrę iniciatyvinės grupės nariai buvo parapijiečiai. Senelių prieglaudoje glaudėsi benamiai, beglobiai seneliai ir negalios ištikti žmonės.

Prasidėjus kaizerinei okupacijai, Skuode veikusios mokyklos buvo uždarytos. Pranciškaus Žadeikio iniciatyva 1916 m. lapkričio 3 d. Skuode atidaryta lietuvių pradinė mokykla. Pasak Pranciškaus Žadeikio, tai buvo tik didelio kelio pradžia. Didžiausias Pranciškaus Žadeikio nuopelnas Skuodo žemei-Gimnazijos įsteigimas. Tada Pranciškus Žadeikis rašė: „pagaliau sušvito Skuode šviesos spindulys ir truputį nušvietė tamsias ūkanas“. Dabartiniame Skuodo miesto muziejuje, buvusiuose Chodkevičių rūmuose gimnazistų balsai suklego 1918 m. lapkričio 7 dieną. Kanauninkas rūpinosi mokytojais, gimnazijos išlaikymu, visu jos ūkiu. Pranciškus Žadeikis buvo ir pirmosios Skuodo lietuvių gimnazijos moksleivių organizacijos įkūrėjas.Tai buvo katalikiškojo jaunimo ateitininkų kuopa.

Jo nuopelnas – iškovoti iš vokiečių okupantų 3 varpai, kuriuos vokiečių valdžia norėjo nuimti ir išgabenti šoviniams lieti. Kanauninkas organizavo skuodiškius, kad už juos vokiečiams būtų sumokėta išpirka kailiais ir grūdais.

Kanauninkas Pranciškus Žadeikis tarp Skuode dirbusių kunigų išsiskiria ypatinga savo asmenybės šviesa. Jis buvo visuomenininkas, švietėjas, rašytojas, vertėjas, daug gero padaręs ne tik Skuodo, bet ir visos Lietuvos labui.

Pranciškus Žadeikis visur buvo laukiamas: ir jaunimo vakarėliuose, ir mokyklose, ir tautinių organizacijų susirinkimuose, visur buvo kupinas humoro, jaunatviškos energijos, suprantantis ir jaunus ir senus.

Didžiojo karo užrašai

Didelį lobį Skuodo istorijai jis paliko savo dviejų dalių veikale „Didžiojo karo užrašai“. Pirmoji dalis išleista 1921 m., antroji – 1925 m. Klaipėdoje. Ketverius metus Pranciškus Žadeikis užrašinėjo, kaip jis pats teigė, „taip svarbaus momento mažučius nusidavimus, kuriuos gyvenant tarp savo liaudies prisiėjo pastebėti ir drauge su tąja liaudimi pergyventi“. Knygoje išryškėja Pranciškaus Žadeikio rūpinimasis lietuvių tautos nepriklausomybe, pačių lietuvių tautiškumu.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Laikotarpyje prieš karą lietuvių tautos padėtis buvo gan kritiška, jos gi ateitis per daug tamsi. Bet štai 1914 m. rugpjūčio 1 dieną pasikelia viesulas, ir toks viesulas, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Sudreba lietuvio – tautiečio širdis, jinai nujaučia, jog tai persvaros valanda, ar prasmegs Lietuvos skriaudėjai, ar pati Lietuva, karo lauku virtusi, liks nuskalauta nuo žemės skritulio ir jos vardas bebus minimas tik senovės raštuose. Iš tikrųjų Lietuvos likimas per tuos penkerius karo metus ir ligi šiol tebesvyruoja tarp dviejų alternatyvų: žūti ar būti. Todėl ir stvėriausi plunksnos, kad užrašinėti taip svarbų momentą, nors mažyčius nusidavimus, nes didieji, daug ką tautų gyvenime lemiantieji, man buvo neprieinami. Užrašinėjau tik tuos, kuriuos gyvenat tarp savo liaudies prisiėjo pastebėti ir daug su ta liaudimi pergyventi, perkęsti. Spėju, kad tie užrašai bus medžiaga būsimiems istorijos rašytojams Didžiajam karui nušviesti“

Pasakojimas knygoje papildytas gausia dokumentine medžiaga – Lietuvos Vyriausybės, Prezidento dekretais, atsišaukimais. Šis leidinys turi didžiulę išliekamąją vertę. Joje – dalelė Skuodo ir visos Lietuvos gyvenimo faktų, dokumentai, nuotraukos, iškalbingai pasakojančios apie Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį Lietuvoje. Skaitant šį leidinį, prieš mus atsiskleidžia gyvas vokiečių okupacijos laikotarpio, sovietų valdžios perversmo Skuode ir kitose Lietuvos vietose paveikslas, daug kitų mūsų istorijos svarbių faktų.

Pranciškaus Žadeikio brolis Povilas Žadeikis kurį laiką ėjo IV ministrų kabineto krašto apsaugos ministro pareigas, todėl kanauninkui, rengiant knygą, nebuvo sunku gauti kai kuriuos svarbius dokumentus ir juos pateikti knygoje.

Daug vietos knygoje skiriama gyventojų nuotaikoms aprašyti, kaip skuodiškiai nukentėjo nuo vokiečių. Pranciškus Žadeikis rašė: „rusai , bėgdami išvežė visokį turtą. Pasigyrę savo civilizacija , vokiečiai pasirodė ne kuo geresni už maskolius: kariai plėšė namus ir dvarus, įvedė žiaurią , geležinę tvarką, gyventojai apdėti nepakeliamais mokesčiais. Likę be gyvulių , be trąšų , ir sėklos ūkininkai nedirbo laukų. Pagaliau atėjo badas“.

Pranciškaus Žadeikio knygai nesvetimas subjektyvumas, aiškiai išreikštos simpatijos ir antipatijos.

Knyga „Didžiojo karo užrašai“-savitas Lietuvos ir Skuodo paveikslas apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie ūkinio gyvenimo suirutę, carinės ir vokiečių kariuomenių siautėjimus.

Žadeikio vardo įamžinimas

Kanauninkas Pranciškus Žadeikis išsiskiria ypatinga savo asmenybės šviesa. Jis buvo visuomenininkas, švietėjas, rašytojas, vertėjas, daug gero padaręs ne tik Skuodo, bet ir visos Lietuvos labui.

Už tai kad Pranciškus Žadeikis žadino tautiečių širdyse nepriklausomybės idėjas, dirbo kultūrinį švietėjišką  darbą, mokė doros, nuolat bendravo su savo parapijiečiais, skuodiečiai saugo jo atminimą.

Miesto gimnazijai suteiktas kanauninko Pranciškaus Žadeikio vardas. Prie gimnazijos pastatytas buvusio mokytojo T. Kubilio stogiastulpis skirtas Pranciškaus Žadeikio atminimui. Gimnazijos moksleiviai prižiūri jo kapą Narvydžių kapinėse, kaupia medžiagą apie jo šeimą, kultūrinę, švietėjišką ir religinę veiklą gimnazijos muziejuje, rašo projektinius darbus, veda klasės valandėles. Gimnazijos bibliotekoje saugojama jo knyga „Didžiojo karo užrašai“.  Kazimiero Sadausko eilėraštis „Išsaugokime“, kuris buvo sukurtas Pranciškaus Žadeikio atminimui tapo gimnazijos himnu.

Jo vardu pavadinta viena Skuodo gatvė.

Pranciškų Žadeikį pažinojusieji prisimena jį su pagarba.

Iš V. Penkaus atsiminimų:

Kunigas Pranciškus Žadeikis buvo gerbiamas žydų, rusų, vokiečių, latvių. Būdavo, kad susibara kas – eina tiesiai pas tėvą, kurio žodis – išmintingiausias. Šaulių salė virsdavo diskusijų klubu, kur klebonas ginčydavosi įvairiausiomis temomis, mokėjo gerbti savo pašnekovus. Pranciškaus  Žadeikio galvosena buvo tokia, kaip palaimintojo Jurgio Matulaičio: rikiuokimės ir burkimės.“