Prieš Vėlines skubame sutvarkyti artimųjų kapus, prisimename juos uždegdami žvakutes, tarsi sušildydami mirusiųjų sielas. Bet juk yra tokių kapų, kuriais niekas nepasirūpina ir tos šildančios žvakutės taip niekas ir neuždega…
Paskutinę dieną prieš atostogas mes, ateitininkai, atlikome gerą darbą.
Paskutinį spalio penktadienį, kai dauguma atsipalaidavę šiltai leido laiką, mes nepabijojome darganoto oro, sutvarkėm užmirštus ir apleistus kapus, uždegėm žvakutes ir pagerbėme malda.
Gero darbo pojūtis..
Turbūt, nėra geresnio jausmo už tą, kuris užplūsta padarius gerą darbą. Pasisėmę gerų emocijų, grįžome atgal.
Oras nedžiugino.
Iš pradžių džiaugdamiesi, kad visą dieną merkiantis lietus, pagaliau, trumpam palepino gražiu oru. Išvykome į Narvydžių kapines. Ten mus ir vėl pasitiko smarkus lietus, nepabūgę tęsėme darbą. Permirkę, tačiau su gera nuotaika, darbą atlikome.
Ne tik sutvarkėme apleistus kapus, bet ir pagerbėme mokyklos įkūrėjo kapą.
Atvykę į kapines, be abejo, pirmiausia pagerbėme mūsų mokyklos įkūrėjo kapą. O paskui, pradėjome tvarkyti kitus, užmirštus kapus.
Žvakelės įžiebimas ten, kur tamsu, malda už visus mirusius, kurių kapai užmiršti, apleisti, vieniši – tai nuostabi krikščioniška išraiška. Tegul nors mūsų buvimas, aplankymas ir malda uždegant žvakeles ant pamirštų kapų, sušildo sielas tų, kurių jau nebėra tarp mūsų.
Parengė Irma Albrehtaitė IVa.
